Nerūdijančio plieno karšto vandens boileris dažnai pasirenkamas būtent dėl ilgaamžiškumo ir atsparumo korozijai. Todėl natūraliai kyla klausimas: jeigu boileris pagamintas iš nerūdijančio plieno, kaip jis apskritai gali pradėti koroduoti ar net prakiurti?
Problema dažnai slypi ne pačiame boileryje, o jo prijungime prie vandentiekio sistemos.
Viena iš montavimo klaidų – nerūdijančio plieno boilerio atvamzdžius tiesiogiai sujungti su juodo, cinkuoto ar kito elektrochemiškai nesuderinamo metalo vamzdynu, neįrengiant tinkamo atskyrimo.
Tokioje sistemoje gali susidaryti sąlygos galvaninei, arba elektrocheminei, korozijai.
Kas yra galvaninė korozija?
Galvaninė korozija atsiranda tuomet, kai du skirtingo elektrocheminio potencialo metalai turi elektrinį kontaktą ir kartu kontaktuoja su elektrai laidžia terpe – šiuo atveju vandeniu.
Paprasčiau tariant, tam tikromis sąlygomis vamzdynas ir boileris gali pradėti veikti tarsi nedidelis galvaninis elementas.
Vienas metalas tampa labiau anodinis, kitas – katodinis. Anodinė medžiaga tokiomis sąlygomis koroduoja intensyviau.
Nerūdijantis plienas, ypač kai jo paviršius yra pasyvioje būsenoje, yra santykinai „taurus“ metalas. Įprastas anglinis („juodas“) arba cinkuotas plienas elektrocheminėje poroje paprastai yra aktyvesnis.
Todėl tiesioginis tokių medžiagų sujungimas gali paspartinti mažiau tauraus metalo koroziją.
Tačiau praktikoje problema tuo neapsiriboja. Korozijos produktai, vandens cheminė sudėtis, temperatūra, deguonies kiekis, chloridai ir pačios jungties konstrukcija gali sudaryti nepalankias sąlygas ir nerūdijančio plieno paviršiui.
„Nerūdijantis“ nereiškia „niekada nerūdijantis“
Tai vienas svarbiausių dalykų, kurį verta suprasti.
Nerūdijantis plienas nėra visiškai atsparus bet kokiai korozijai. Jo atsparumą daugiausia užtikrina paviršiuje savaime susiformuojantis labai plonas, chromo turtingas pasyvus oksido sluoksnis.
Kol šis sluoksnis stabilus, metalas yra puikiai apsaugotas.
Tačiau tam tikromis sąlygomis pasyvus sluoksnis gali būti pažeistas. Ypač nepalankios sąlygos susidaro ten, kur yra:
- didesnė chloridų koncentracija;
- aukšta vandens temperatūra;
- nepalanki vandens cheminė sudėtis;
- nuosėdos ir užsistovėjęs vanduo;
- kontaktas su netinkamomis medžiagomis;
- netinkamai įrengtos metalų jungtys;
- pažeistas nerūdijančio plieno paviršius.
Būtent todėl montuojant nerūdijančio plieno boilerį reikia vertinti visą sistemą, o ne tik tai, iš ko pagaminta pati talpa.
Pavojingiausia vieta gali būti visai nedidelė jungtis
Boileris gali atrodyti nepriekaištingai, tačiau korozija nebūtinai vyksta tolygiai visame jo paviršiuje.
Nerūdijančiam plienui ypač pavojinga vietinė taškinė korozija.
Ji klastinga tuo, kad didžioji metalo paviršiaus dalis gali atrodyti visiškai sveika, o labai mažame plote korozija skverbiasi vis giliau į metalą.
Dėl to iš išorės beveik nematomas pažeidimas ilgainiui gali virsti kiauryme.
Kritinės vietos dažnai būna prie prijungimo atvamzdžių, srieginių jungčių, suvirinimo zonų ar kitų vietų, kuriose susidaro nepalankios elektrocheminės sąlygos.
Todėl situacija, kai po kelerių metų pradeda leisti vanduo ties boilerio pajungimu, nebūtinai reiškia, kad buvo pagamintas „blogas nerūdijančio plieno boileris“. Reikia vertinti ir kaip jis buvo sumontuotas bei su kokiomis medžiagomis sujungtas.
Vandens kokybė – dar vienas labai svarbus veiksnys
Net idealiai parinktos medžiagos negali būti vertinamos atskirai nuo vandens, kuris per sistemą teka kiekvieną dieną.
Ypač daug dėmesio reikėtų skirti vandeniui iš individualių gręžinių ar šulinių. Jo cheminė sudėtis skirtingose vietovėse gali labai skirtis.
Nerūdijančiam plienui ypač svarbi chloridų koncentracija. Tam tikromis sąlygomis chloridai gali destabilizuoti apsauginį pasyvų sluoksnį ir padidinti taškinės bei plyšinės korozijos tikimybę.
Todėl teiginys „boileris nerūdijantis, vadinasi, vandens kokybė nesvarbi“ yra klaidingas.
Jeigu gamintojas savo dokumentacijoje nurodo leistinas vandens parametrų ribas, jų būtina laikytis.
Kaip teisingai prijungti nerūdijančio plieno boilerį?
Sprendimas iš esmės paprastas – montuojant reikia neleisti susidaryti nepageidaujamai elektrocheminei porai arba ją tinkamai valdyti pagal konkretaus boilerio gamintojo reikalavimus.
Vienas iš sprendimų – dielektrinės, elektriškai izoliuojančios jungtys.
Tokia jungtis fiziškai sujungia vamzdyną, tačiau elektriškai atskiria skirtingus metalus. Nutraukus elektrinį kontaktą, nebelieka vienos iš būtinų galvaninio elemento susidarymo sąlygų.
Praktikoje taip pat naudojamos bronzinės ar žalvarinės pereinamosios detalės, tačiau jų tinkamumas turi būti vertinamas pagal konkrečią sistemą. Vien faktas, kad tarp dviejų metalų įsukta žalvarinė detalė, savaime negarantuoja, jog bet kokiomis sąlygomis galvaninės korozijos problema išspręsta.
Labai patogus sprendimas gali būti ir daugiasluoksnio ar kito gamintojo leidžiamo polimerinio vamzdyno atkarpa, nes tokia medžiaga elektrai nelaidi ir gali atskirti metalines sistemos dalis.
Svarbiausia taisyklė – pirmiausia vadovautis konkretaus boilerio gamintojo montavimo instrukcija ir reikalavimais naudojamoms medžiagoms.
O kaip dėl magnio anodo?
Čia taip pat pasitaiko nemažai painiavos.
Magnio anodas yra vadinamasis aukojamasis anodas. Jis specialiai pagamintas iš elektrochemiškai aktyvesnės medžiagos, kad tam tikros konstrukcijos vandens šildytuve korozijos procesas pirmiausia vyktų anode, o ne saugomoje talpos dalyje.
Tačiau svarbu suprasti, kad ne visi nerūdijančio plieno boileriai konstruojami vienodai ir ne visuose naudojamas magnio anodas.
Todėl negalima universaliai teigti, kad kiekviename nerūdijančio plieno boileryje privaloma patikrinti ar pakeisti magnio anodą. Reikia vadovautis konkretaus gamintojo konstrukcija ir technine dokumentacija.
Jeigu anodas numatytas – jo būklės tikrinimas yra svarbi periodinės priežiūros dalis.
Kodėl cinkuotas vamzdis irgi nėra nekaltas?
Kartais manoma, kad problema aktuali tik paprastam juodam plienui, o cinkuotas vamzdis jau yra apsaugotas.
Tačiau cinko sluoksnis pats dalyvauja elektrocheminiuose procesuose.
Cinkas yra aktyvus metalas, todėl netinkamai suprojektuotoje skirtingų metalų sistemoje jo sluoksnis gali būti palaipsniui ardomas. Jam išsekus, atsidengia po juo esantis plienas, kuris taip pat pradeda koroduoti.
Procesas gali vykti iš vidaus, todėl ilgą laiką iš išorės vamzdis gali atrodyti visiškai normaliai.
Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau dėmesio reikia medžiagoms
Karšto vandens ruošimo sistemos korozijos požiūriu yra reiklesnės nei paprastas šalto vandens vamzdynas.
Temperatūra turi įtakos cheminėms ir elektrocheminėms reakcijoms, todėl medžiagų suderinamumas karšto vandens sistemoje tampa dar svarbesnis.
Tai ypač aktualu šiuolaikinėse katilinėse, kuriose vienoje sistemoje gali būti nerūdijančio plieno boileris, žalvarinės detalės, plieniniai komponentai, cirkuliaciniai siurbliai, šilumokaičiai ir skirtingų tipų vamzdynai.
Kiekviena detalė atskirai gali būti kokybiška, tačiau gera katilinė yra ne kokybiškų detalių rinkinys – tai tarpusavyje suderinta sistema.
Ką daryti, jeigu boileris jau prijungtas prie metalinio vamzdyno?
Panikos nereikia. Tiesioginis skirtingų metalų kontaktas dar nereiškia, kad boileris būtinai greitai prakiurs – korozijos intensyvumas priklauso nuo daugelio aplinkybių.
Tačiau sistemą verta patikrinti.
Pirmiausia reikėtų apžiūrėti boilerio prijungimo vietas. Įtarimą gali kelti rūdžių žymės, oksidacijos produktai, spalvos pakitimai, drėgmė, kalkių sankaupos aplink jungtį ar labai nedidelis vandens sunkimasis.
Jeigu prijungimas neatitinka gamintojo reikalavimų, verta apsvarstyti jo perdarymą naudojant tinkamas izoliuojančias jungtis arba kitą gamintojo leidžiamą sprendimą.
Jeigu naudojamas gręžinio ar neaiškios sudėties vanduo, pravartu atlikti vandens tyrimą ir palyginti rezultatus su boilerio gamintojo nustatytomis ribomis.
Brangus boileris negarantuoja ilgaamžiškumo, jei neteisingai sumontuota sistema
Galima įsigyti labai kokybišką nerūdijančio plieno boilerį, tačiau net geriausia įranga negali kompensuoti esminių montavimo klaidų.
Šildymo ir karšto vandens sistemose svarbu ne tik pasirinkti gerą šilumos siurblį, boilerį ar cirkuliacinį siurblį. Lygiai taip pat svarbu, kaip visa ši įranga tarpusavyje sujungiama.
Net nedidelė, keliolika eurų kainuojanti jungtis kartais gali turėti įtakos kelis tūkstančius eurų kainuojančios sistemos ilgaamžiškumui.
Todėl prieš montuojant nerūdijančio plieno boilerį verta patikrinti tris dalykus: boilerio gamintojo reikalavimus, naudojamų metalų tarpusavio suderinamumą ir vandens kokybę.
Nerūdijantis plienas yra puiki ir ilgaamžė medžiaga, tačiau žodis „nerūdijantis“ nereiškia „nepažeidžiamas“.
Teisingai parinktas boileris yra tik pusė darbo. Kita pusė – teisingas jo prijungimas.
